Nutraukus santuoką, nutrūksta ir bendras sutuoktinių šeimyninis gyvenimas, jie pradeda gyventi skyriumi. Todėl įstatymas numato, jog nutraukus šalių santuoką, kiekvieno iš vaikų gyvenamoji vieta turi būti nustatyta su kuriuo nors iš tėvų. Su kuriuo? Vėlgi, priklauso nuo vaiko interesų ir tėvų galimybių. Tėvams ginčijantis, su kuriuo iš jų turėtų būti nustatyta vaikų gyvenamoji vieta, teismas vertins šias aplinkybes:
- pačių vaikų nuomonę ir norą, jeigu jie jau pakankamo amžiaus, kad jie galėtų išreikšti savo nuomonę. Žinodami, jog teismas sieks apklausti jų vaikus, tėvai neretai imasi įvairiausių priemonių iš anksto suformuoti ir paveikti savo mažamečių vaikų nuomonę. Tačiau psichologų nuomone, tokie tėvų veiksmai vaikams yra šimtu procentų žalingi ir vaikystėje patyrę nustatinėjimą prieš vieną iš tėvų, vėlesniame amžiuje vaikai neretai susiduria su aibe rimtų problemų, galinčių juos lydėti net visą gyvenimą. Be to, teisme su vaiku tiesiogiai bendrauja arba teisėjui talkina teismo psichologas, kurio darbas visų pirma yra padėti nustatyti tikrąją vaiko nuomonę žinant, jog vienas iš tėvų galimai bus dėjęs pastangas įpiršti vaikui savo nuomonę. Todėl sutuoktiniams visuomet patariu nukreipti savo pastangas dėl bylos laimėjimo ne į savo vaikus – kas tik atneš vaikams žalą – o į ten, kur teisininkui iš tiesų reikia kliento bendradarbiavimo – pvz. įrodymų rinkimui.
- Faktiškai kartu su vaiku praleistą laiką. Jei su vaiku praleistas laikas skiriasi gana ženkliai, dažnai tai būna viena iš esminių aplinkybių, lemiančių tiek vaiko prisirišimą prie vieno iš tėvų, tiek ir teismo apsisprendimą priskirti vaiko gyvenamąją vietą būtent su tuo tėvu, kuris vaiką užaugino – ar bent skyrė tam daugiausiai laiko ir jėgų.
- Vaiko brolio/sesers prisirišimą, nuomonę ar ryšį su vienu iš tėvų. Egzistuoja neformali taisyklė (galbūt ir teismų praktika), jog teismai yra linkę neišskirti brolių ir seserų – kurie turi tą patį tėvą ir motiną – gyventi atskirai. T. y. tik išimtinėmis aplinkybėmis teismai nustatys vieno vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, o kito – su kitu. Tokį sprendimą galėtų nulemti arba aiški pačių vaikų nuomonė šiuo klausimu, arba vaikų interesai arba ginčo šiuo kausimu nebuvimas.
- Pačių sutuoktinių išreikštą norą šiuo klausimu. Esant tėvų ginčui dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismai tikrai sieks nustatyti ir kiek galima aiškiau atskleisti tikruosius pačių tėvų norus – jų tikslus, jų motyvaciją ir kt.
- Tėvų asmenybę ir galimybes pilnavertiškai prižiūrėti, auginti vaikus. Savaime suprantama, jog tokios asmenybę nusakančios aplinkybės kaip teistumas už smurtinius ar kt. nusikaltimus, problemos su priklausomybėmis, savaime nesukurs teismo pasitikėjimo ir ženkliai apsunkins tokio tėvo galimybes nustatyti vaiko gyvenamąją vietą kartu su juo. Tuo tarpu nedidelės sutuoktinio pajamos ar neturėjimas asmeninio turto dažnai nėra kliūtis nustatant vaiko gyvenamąją vietą kartu.
Vaiko teisių apsaugos institucijos nuomonę. Šios institucijos nuomonė nėra teismui privaloma, o tik rekomendacinio pobūdžio. Tačiau institucijos nuomonei sutampant su kitų byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visuma, teismai į ją atsižvelgia.
Turite klausimų? Užduokite juos ČIA
