Kokio dydžio išlaikymą vaikui teismas gali priteisti?

Yra keletas esminių kriterijų, į kuriuos visuomet atsižvelgia teismas, priteisdamas vaiko išlaikymo dydį iškilus sutuoktinių ginčui:

  1. Nepilnamečių vaikų poreikiai. Įstatymai ir tarptautinės sutartys numato, jog prioritetiniais laikytini nepilnamečių vaikų poreikiai. Vadinasi vaiko poreikiai teismui bus svarbesni už tėvų interesus, norą skirti konkrečią pinigų sumą savo vaikų išlaikymui. Todėl pagal byloje esančius įrodymus teismas visų pirma aiškinasi pačių vaikų poreikius – ar be bendrųjų kiekvienam vaikui būdingų poreikių nepilnamečiai vaikai turi kokių nors specialiųjų poreikių. Jei taip, išlaikymo dydis tikėtinai bus nustatytas ir priteistas didesnis nei įprastinis. Specialiaisiais poreikiais laikytini vaiko sveikatos poreikiai (neįgalumas, ligos, traumos ir kt.), ugdymo poreikiai (talentai ir kt.) ir pan. Taigi teismas turi įvertinti, kokio išlaikymo reikia vaikui, kad būtų patenkinti būtiniausi jo sveikam augimui, ugdymui, vystymuisi užtikrinti reikalingi poreikiai.
  2. Kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis. Kadangi prioritetiniais laikytini būtent vaikų, o ne sutuoktinių poreikiai, teismas, nustatęs vaikų poreikius, vertins jo tėvų galimybes išlaikyti savo vaikus. Tėvų turtinę padėtį apsprendžia jų turimas turtas (tiek pinigai, tiek kitas – kilnojamas ir nekilnojamas – turtas) ir gaunamos pajamos, turimi įsipareigojimai (pvz. paskolos ir kt.). Nustatęs, jog vieno iš tėvų turtinė padėtis ir galimybės teikti išlaikymą yra ženkliai didesnės už kito tėvo, teismas iš galinčio teikti didesnį išlaikymą tėvo gali priteisti didesnę išlaikymo dalį nei iš blogesnėje turtinėje padėtyje esančio tėvo.
  3. Kiekvieno iš tėvų galimybė dirbti. Kad ir kokia bloga tėvų turtinė padėtis bebūtų, jeigu tėvai yra sveiki ir darbingi, o tik dėl asmeninių priežasčių nedirba tiek, kad išlaikytų save ir savo vaikus (nedirba faktiškai ar formaliai – teismas nesiaiškins) teismas, priteis tokį išlaikymo dydį, kuris bus reikalingas nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti. Kitaip tariant, galintys, tačiau nepakankamai dirbantys tėvai nėra atleidžiami nuo savo įstatyme numatytos pareigos išlaikyti savo vaikus.

Taigi įvertinęs minėtus kriterijus ir pačių tėvų reiškiamus reikalavimus dėl išlaikymo dydžio priteisimo, teismas nustatys priteistiną išlaikymo dydį, kurį, pasikeitus minėtiems kriterijams, vėliau bus galima teismo sprendimu atitinkamai pakeisti. Tačiau atkreipiu dėmesį, jog vien tėvų turtinė padėtis tiesiogiai neįtakoja priteistino išlaikymo dydžio. Mat teismas priteisia išlaikymą būtiniesiems vaikų poreikiams tenkinti, o ne pagal tai, kiek tėvai  „turi pinigų“.

Taip pat paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, kurioje LAT nubrėžė rekomendacinius kriterijus specialiųjų poreikių neturinčio vaiko išlaikymo dydžiui nustatyti. LAT rekomendavo, jog išlaikymo dydis tokio vaiko būtiniesiems poreikiams galėtų būti nustatomas pagal Lietuvoje galiojantį minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) dydį. Todėl teismai, nesant vaiko specialiųjų poreikių ir sunkios tėvų turtinės padėties, labai dažnai vadovaujasi šiomis rekomendacijomis ir nustato vaiko išlaikymo dydį pagal tuo metu Lietuvoje galiojantį MMA.

 

Šie kriterijai gali būti naudingi ir tiems sutuoktiniams, kurie sutaria dėl savo santuokos nutraukimo sąlygų ir ketina nutraukti santuoką bendru sutarimu. Tačiau mano patirtis rodo, jog bendru susitarimu galima nusistatyti (ir gauti teismo patvirtinimą) dėl ženkliai kitokio (arba didesnio, arba mažesnio) vaiko išlaikymo dydžio, nei jį nustatytų pats teismas nesant sutuoktinių susitarimo.